 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| Pamokų laikas |
|---|
|
1. 800 – 845 2. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 6. 1300 – 1345 7. 1355 – 1440 8. 1450 – 1535 Pamokų laikas trečiadieniais 1. 800 – 8452. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 Kl. valandėlė 1300 – 1330 6. 1335 – 1420 7. 1430 – 1515 8. 1525 – 1610 |
| Mintis |
|---|
| Žmogus – vienintelis iš visų gyvūnų, sugebantis raudonuoti. Beje, tik jam tai ir tenka... Markas Tvenas |
| Mūsų partneriai |
|---|
          |
| Steigėjai |
|---|
  |
Susipažinimo ir draugystės ekskursija
Edvinas Račys, Im; konsultavo lietuvių kalbos mokytoja Alvyda Jusienė (2014-10-22 20:33:24)
Ilgai lauktą dieną mes, Im ir Ib klasės, vykome į ekskursiją po kelis Latvijos miestus. Aplankėme garsiuosius smėlio urvus, Kuldygos senamiestį, plačiausią Europoje Ventos krioklį ir Ventspilio miestą.
Pats pirmas sustojimas – smėlio urvai. Sulaukėme pačios geriausios gidės Ritos, save vadinančios ragana, kuri papasakojo visas legendas apie urvus, privertė mus eiti keliais per smėlį ir sugebėjo paklaidinti taip, kad nebuvo įmanoma rasti išėjimo.
O išėjus iš urvų, lauke mums atrodė labai karšta, nes po žeme buvo tik +8 C šilumos. Kelias nuo smėlio urvų iki autobuso – tai nuostabi kelionė mišku. Praėjome medinių automobilių parką, pasigrožėjome puikiais rudens vaizdais. Kuldyga – tai ne tik įžymieji urvai, bet ir Ventos krioklys, senas plytų tiltas. Įspūdį padarė „jaunavedžių tiltelis“, nukabinėtas spynomis. Tokią meilės tradiciją turi ne tik lietuviai, bet ir latviai. Į Kuldygos senamiestį ėjome labai gražiu tiltu per Ventos upę. Įspūdingai atrodė raudonų plytų tilto sienos, plytelėmis grįstas kelias. Sužavėjo ir miestelio centras. Daug senovinių pastatų, kurie ne tik gerai išsilaikę, bet ir puikiai dera prie šiuolaikinio gyvenimo. Man patiko fotografuoti senovinius pastatus. Atsiskyręs nuo kitų radau gražų fontaną prie Rotušės, raudonų plytų bažnyčią ir gatvelę, kurioje stovėjo vien tik raudoni namai.
Pagaliau atvykome į Ventspilį. Pirmasis mūsų sustojimas buvo prie didžiosios Ventos upės prieplaukos, iš kurios plaukėme laivu „Hercogs Jakobs“ iki pat Baltijos jūros. Vairuotojas Darius mums papasakojo daug istorijų, kaip pasitinkami laivai, atplaukiantys į uostą. Dariaus istorijos vienetinės – tokios įdomios ir be galo šmaikščios. Pasibaigus kelionei laivu, išlipome į krantą, nuėjome į centrinę Ventspilio turgaus aikštę. Joje senovinis miesto laikrodis stebino savo dydžiu ir originalumu. Laukėme, kol nuskambės varpai, skambinantys kas valandą. Paskui pajudėjome kita kryptimi, nuėjome į kitą aikštę, kurioje buvo statula, vaizduojanti rašalo indelį, į kurį sumerktos plunksnos. Įspūdžiai nesibaigė. Būdami kurortiniame pajūrio mieste, turėjome aplankyti jūrą. Grožėjomės inkarų muziejumi po atviru dangumi. Ten prasidėjo visas įdomumas. Galėjome išbandyti Tarzano taką, pabandyti persikelti plaustu į kitą krantą ir pasportuoti bei išbandyti savo jėgas treniruoklių parkelyje. Prie jūros mus pasitiko ilgai laukta saulė. Vaizdas buvo pasakiškas: visur taip švaru, paplūdimys tuščias, lyg būtų mums užsakytas. Ir kaip tradicija – visi tik išsitraukė savo „išmaniuosius“ telefonus ir tesigirdėjo jų fotografavimo spragsėjimai. Tokioje nuostabioje vietoje pamačiau tikrai labai gražių vaizdų. Ir, aišku, negalėjau susilaikyti jų nenufotografavęs. Paskutinis lankytinas objektas – nuotykių kalnas. Saulės palydėti nuvažiavome prie dirbtinės kilmės didžiulio kalno, kuris žiemą virsta slidinėjimo trasa. Palydėję saulę patraukėme namų link.
Tačiau nuotykiai nesibaigė. Kai sustojome degalinėje, vairuotojas Darius su savo armonika užtraukė melodiją, o visi kaipmat puolė šokti. Po to padėkojome mokytojoms ir vairuotojui už nuostabią ekskursiją ir nieko nebelaukę riedėjome namo. Ilga kelionė neprailgo, nes dar buvo ir karaokė koncertas. Susipažinimo, draugystės ir įspūdžių ekskursija pavyko.