 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| Pamokų laikas |
|---|
|
1. 800 – 845 2. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 6. 1300 – 1345 7. 1355 – 1440 8. 1450 – 1535 Pamokų laikas trečiadieniais 1. 800 – 8452. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 Kl. valandėlė 1300 – 1330 6. 1335 – 1420 7. 1430 – 1515 8. 1525 – 1610 |
| Mintis |
|---|
| Kai kurių principų žinojimas lengvai pakeičia kai kurių faktų nežinojimą. K.Helvecijus |
| Mūsų partneriai |
|---|
          |
| Steigėjai |
|---|
  |
Gimnazistams pristatyta ekspedicija „Misija - Sibiras 2012“
Vaida Tverijonienė (2013-02-15 22:21:13)
Vasario 16-osios dienos išvakarėse Šiaulių Simono Daukanto gimnazijoje viešėjo „Misijos Sibiras-2012“ dalyviai. Prisiminimais, patirtais nuotykiais, išgyventomis emocijomis su gimnazistais dalijosi ekspedicijos dalyviai Eugenijus Žvykas ir Tadas Valančius.
Projektas „Misija Sibiras“ vyksta septynerius metus (nuo 2005 metų). Per šį laikotarpį surengta 11 ekspedicijų.
Misija siekiama parodyti, kad jauni Lietuvos žmonės yra pilietiški ir patriotiški, tiesiog jiems reikia surasti kitokią išraiškos formą, o išvykomis siekiama įamžinti ir sutvarkyti lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapavietes Sibire, susitikti su ten dar gyvenančiais lietuviais.
„Misijoje Sibiras-2012“ panoro dalyvauti 1700 jaunimo. Tai – didžiausias projekte panorusių dalyvauti žmonių skaičius. Po pirmojo etapo buvo atrinkti 74 dalyviai. Jų laukė 55 kilometrų bandomasis žygis Dzūkijos miškuose. Iš jų atrinkta 15. Iki išvykimo į Sibirą ekspedicijos dalyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose, susitikimuose su ankstesnių misijų dalyviais.
Svečiai trumpai pristatė su tremtimi susijusius istorinius faktus. Faktai privertė susimąstyti ne tik moksleivius, bet ir į susitikimą atėjusius mokytojus. Didžiausias trėmimas įvykdytas 1941 metų birželio 14-18 dienomis. Tada vienu tremimu iš Lietuvos išvežta per 18 000 lietuvių. Per visą 1941-1952 laikotarpį ištremta 132 000 žmonių, tarp jų per 39 000 vaikų.
Prievartinis darbas, šaltis, badas bei ligos lėmė didžiulį tremtinių, ypač vaikų, mirtingumą. 1941–1952 m. tremtyje žuvo 28 000 žmonių iš Lietuvos. Gimnazistai buvo supažindinti su tremtinių kasdienybe, darbais. Žmonės daugiausiai dirbo miško ūkyje.
Moksleiviai su didžiausiu susidomėjimu klausėsi svečių pasakojimų apie kelionę į Chakasijos respubliką, apie patirtus įspūdžius, apie sutiktus žmones bei atliktus darbus.
Tik atvykę į Chakasijos respubliką lietuviai patyrė kultūrinį šoką: pamatė gazuoto vandens aparatą, senąsias karuseles, giros cisternas, Lenino skulptūras. Misijos dalyvių kelionės tikslas – Balachtašo kapinės. Prieš 40 metų Balachtašas buvo didžiulis kaimas. Dabar apie buvusį kaimą liudija tik aukšta žolė ir gausūs spiečiai vabzdžių. Žinoma, kad Balachtašo kapinėse palaidota apie 30 lietuvių. Kapinėse misijos dalyviai iškirto krūmus, mažesnius medelius, pastatė nuvirtusius kryžius.
„Atrodė, kad kapinės atgijo, tapo šviesesnės, jaukesnės. O ir mus aplankė sunkiai apsakomas jausmas“, - jausmais dalijosi svečiai.
Lietuviai šiose kapinėse pastatė iš Lietuvos atvežtą kryžių lietuvių tremtiniams atminti.
Svečiai sakė, kad skaudu matyti apleistus kapus. Dažniausiai tai būna būtent lietuvių tremtinių kapai. Jų niekas netvarko, nesaugo. Kapai dažniausiai apaugę krūmais, aukštomis žolėmis, užversti šakomis, išmaitoti miškovežių. Ant kapų dažniausiai nėra likusių jokių ženklų apie palaidotus žmones. Čia supranti, kas yra visa galinti gamtos jėga.
Misijos dalyviai iš viso aplankė 11 kapinių, sutvarkė 8. Tik vėliau sužinota, kad lietuvių tikslas buvo sutvarkyti 5 kapines.
Svečiai džiaugėsi, kad Chakasijos respublikoje jie sutiko nuoširdžių žmonių. Taštypo miestelyje misijos dalyviai sulaukė didelio vietinių gyventojų dėmesio. Susitiko su miestelio meru, kuris labai stebėjosi lietuvių ūgiu, o žodis „Sabonis“ buvo vartojamas dažniau nei bet kuris kitas.
Kelionės metu misijos dalyviai sutiko penkis lietuvių tremtinius. Vienas jų – Eduardas Zagolskis. 84-erių metų senolis misijos dalyvius sutiko su ašaromis akyse ir žodžiais: „Pasikalbėkime lietuviškai“.
Sudomino pasakojimas ir apie Saralos gyvenvietėje sutiktą lietuvį Juozą, jo indėlį į šios vietovės gyvenimo gerinimą. Padedamas likimo brolių lietuvis gyvenvietėje pastatė pirmąją mokyklą, išmokė vietinius gyventojus sodinti sodus, daržus.
Misijos dalyviai prisipažino, kad išklausius pasakojimus apie lietuvius tremtinius, jų gerumą, nuoširdumą, darbštumą, taip ir norisi didžiuotis, jog esi lietuvis. Susitikime dalyvavę mokiniai ir mokytojai džiaugėsi, kad galėjo dalyvauti projekto pristatyme, išgirsti nuoširdžius, įdomius ir įkvepiančius pasakojimus.