 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| Pamokų laikas |
|---|
|
1. 800 – 845 2. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 6. 1300 – 1345 7. 1355 – 1440 8. 1450 – 1535 Pamokų laikas trečiadieniais 1. 800 – 8452. 855 – 940 3. 950 – 1035 4. 1055 – 1140 5. 1200 – 1245 Kl. valandėlė 1300 – 1330 6. 1335 – 1420 7. 1430 – 1515 8. 1525 – 1610 |
| Mintis |
|---|
| I am not a vegetarian because I love animals; I am a vegetarian because I hate plants. A. Whitney Brown |
| Mūsų partneriai |
|---|
          |
| Steigėjai |
|---|
  |
Mokslininkų vizitas S. Daukanto gimnazijoje: kas yra gera mokykla ir kaip ją Lietuvoje kurti?
Prof.habil.dr. Gediminas Merkys (2019-06-11 12:54:11)Vykdant rutinine tvarka nuo 2013 m. vykdomą tyrimų projektą – „Saugi mokykla saugus vaikas“, teko kartu su doktorantu D. Bitaičiu visai dienai apsilankyti Šiaulių S. Daukanto gimnazijoje. Stebėti pamokas, bendrauti su mokiniais, mokytojais, mokyklos vadovybe. Vizitas paliko stiprų įspūdį ir tapo paskata parašyti šį straipsnį.
Realybė tokia, kad mūsų medijose retai ką nors pozityvaus rasi apie Lietuvos mokyklą ir švietimą. Medijų susidomėjimą mokykla paprastai sukelia tik sensacijos ir skandalėliai. Dėmesį dar patraukia mokyklų reitingai, tarptautinių olimpiadų nugalėtojai ir absoliutūs šimtukininkai.... O šiaip, suprask, šalies mokyklos prastos, švietimo kokybės stinga, mokytojų per daug, mokinių per mažai. Maža to, palyginamieji tyrimai rodo, jog mus ženklai aplenkė Estija, atsidūrusi pasaulinių reitingų viršuje. Mokymosi pasiekimai Lietuvoje ritasi žemyn. Deja, pastarasis teiginys, panašu, yra arti tiesos.
Nieko nestebina vadinamųjų elitinių mokyklų pasiekimai. Jos turi gebėjimą atsirinkti motyvuotus mokinius iš šeimų, turinčių stiprų kultūrinį kapitalą, sutinkančių mokėti papildomai korepetitoriams. Ne viena tokia mokykla atvirai (arba neoficialiai) vykdo mokinių atranką. Mokyklos, kurių steigėjas ne savivaldybė, neretai visai oficialiai ima solidų semestro mokestį iš tėvų. Kaip švietimo mokslininkas, esu giliai įsitikinęs, kad tokių mokyklų elitiškumas yra paremtas ne tiek išskirtine pedagogų meistryste, ne kažkokia ypatinga edukacine mokyklos galia, bet taikliu marketingu, įvaizdžiu ir kryptingu savo ugdytinių selekcija.
Tegul bus man atleista už grubokas medicinines analogijas. Išeitų, jog sporto medicinos centras, dirbantis su sveikais jaunuoliais, yra gera įstaiga, o onkologinis ar nudegimų centras, paliatyvios slaugos ligoninė yra pasmerktos būti prastomis... Toliau, akivaizdu, kad nacijos sveikatą apibūdina ne jos olimpinės rinktinės sveikatos būvis, bet vidutinio statistinio gyventojo sveikata. Šios analogijos nukreiptos tiems, kas linksta fetišizuoti oficialiai skelbiamus mokyklų reitingus. Laimei, į mokyklų reitingus nuosaikiai žiūri ir šakinė ministerija - LR ŠMSM.
Klausimas ir ministerijai, ir šalies mokslininkams toks, kaip pasiekti, kad gera, efektyvi būtų kiekviena mokykla? Kaip elitine patapti mokyklai, prie kurios rytais neprivažiuoja prabangios tėvų mašinos, kuri priima kiekvieną (!) vaiką, gyvenantį tame mikrorajone, kuri nevykdo atrankos ir neima, (net neturi tokios teisės), imti semestro mokestį?
Vienas iš būdų būtų gerai įsižiūrėti ir atpažinti tokias mokyklas tarp jau esančių. Mokslininkams, švietimo vadovams derėtų įsigilinti į tokių mokyklų edukacinę virtuvę, pabandyti ją rekonstruoti teoriškai, aprašyti veikiantį modelį. Vėliau tokią gerąją patirtį galima bandyti paskleisti šalyje. Mokykla - subtilus kultūrinis agregatas, o kultūriniai reiškiniai yra labai specifiški. Nereiškia, kad tokią patirtį bus galima masiškai štampuoti. Visgi galimybė paskleisti gerąją patirtį, protingai veikiant, egzistuoja. Juolab, kad Lietuvos regionai, atmetus kelis didžiuosius metropolius, tarp savęs kultūriškai labai nesiskiria.
Esu įsitikinęs, kad tokia savita mokykla, ieškanti savo kelio ir jį randanti, yra Šiaulių S. Daukanto gimnazija. Norėčiau pakviesti mokslininkus, doktorantus, švietimo vadovus atidžiau pažvelgti į šią mokyklą, pasidomėti jos unikalia patirtimi. Ši gimnazija padarė konkrečius ir, beje, neabejotinai sėkmingus žingsnius. Mokykloje sukurta efektyvios pamokos sistema ir efektyvaus mokymosi aplinka. Pamoka, mokymasis, užklasinė veikla remiasi ryšiu su gyvenimu ir moderniomis technologijomis. Įdiegtas projektinis mokymasis, paremtas realiais ryšiais ir partneryste su miesto verslo įmonėmis, taikančiomis modernias technologijas.
Mokymosi proceso metu mokiniai patys projektuoja ir iki galo (!) pagamina konkrečius gaminius – maisto produktus, žaidybinius robotus, skaitmeninius įrenginius. Apie tokius seniai dalykus žinojau teoriškai, taip pat iš užsienio šalių švietimo patirties. Faktas, kad tai sėkmingai vyksta Lietuvoje, tipinėje, masinėje mokykloje ir dar mano gimtajame mieste – Šiauliuose – maloniai nustebino. Mokiniai skina laurus konkursuose. Vaikai prasmingai užimti, todėl motyvuoti, turi šiltą emocinį santykį su mokykla, mokytojais, mokinių kolektyvu. Patyčių problema apnyksta tarsi savaime.
Įdiegus šitokią projektinę mokymosi metodiką, vaikai išmoksta ilgalaikio planavimo, atsiranda tolimo tikslo siekimo įgūdžiai, natūraliai integruojami skirtingi mokomieji dalykai. Vaikams formuojasi holistinė mokslinė pasaulėžiūra, visuotinio reiškinių sąryšio supratimas, kadangi projekto tikslui pasiekti reikia fizikos, chemijos, biologijos ir technologijos žinių. Auga ne tik mokinių žinios, bet vyksta šiuolaikinis profesinis orientavimas ir vertybinis ugdymas, formuojasi ne tik jaunuolių protinės galios, bet ir socialinė kompetencija, emocinė inteligencija. Ir viskas vyksta kažkaip natūraliai, rodos tarsi savaime. Modernūs mokymosi metodai, efektyvaus mokymosi aplinkų kūrimas šioje gimnazijoje yra tapęs sistema ta prasme, kad apima įvairius mokomuosius dalykus ir tiksliuosius, ir socialinius-humanitarinius mokslus, yra vykdomas ne pripuolamai, ne progomis, bet nuosekliai, kasdien.
Esant tokiai didaktinei sistemai didžiulis papildomas krūvis tenka būtent mokytojui. Daug padalomosios medžiagos, daug ruošinių ir kompiuterio panaudojimo. Mokiniams iš anksto parengiama sistema užduočių, numatomos konkrečios veiklos, formuojančios įvairaus lygmens mokinių kompetencijas. Turima galvoje ne tik įprastinė reproduktyvinė veikla, kuomet šabloniškai veikiama pagal pavyzdį, bet ir užduotys, reikalaujančios savarankiško mąstymo, kūrybinės įtampos. Galiausiai mokiniai patys save ir įvertina. Intensyviai dirbama ir individuliai, ir komandoje. Išoriškai mokytojas atrodo atsipalaidavęs, mažokai kalba, tik formuluoja, dalina užduotis ir santūriai, bičiuliškai pakomentuoja vyksmą. Didijį Sizifo darbą mokytojas jau atliko iki pamokos. Dabar išsijuosę dirba būtent mokiniai. Pamoka labai dinamiška, prasminga, vieną veiklos rūšį iš karto keičia kita. Sunku net įsivaizduoti, kad kas nors - mokinys ar mokytojas - rėkautų, kad dalis mokinių užsiimtų pašaliniais darbais. Pati pamokos prasmė, eiga ir ypatinga dinamika tiesiog eliminuoja visus destruktyvius momentus.
Mokslas ir mokslininkai visada siekia apibendrinimų. O švietimo, kaip viešosios paslaugos, kokybė privalo būti be išlygų užtikrinta bet kurioje šalies vietovėje. Šiuo požiūriu vienos mokyklos įdirbio, tiek pasiekimų, tiek ir galimų nesėkmių, nederėtų sureikšminti. Kita vertus, ar daugelis kitų mūsų mokyklų regionuose turi tokią šiuolaikišką ir ambicingą didaktinę sistemą, kaip S. Daukanto gimnazija Šiauliuose? Drįsčiau suabejoti.
Kaip ten bebūtų, bendra išvada labai pozityvi, o rekomendacijos, ką daryti, taipogi visai konkrečios. Pasirodo, šalyje yra tipinių mokyklų, kurios pajėgios ugdymo turinio vystymą (curriculum development) vykdyti visiškai savarankiškai ir aukštu lygiu. Tatai geba padaryti ne pavienis mokytojas, tai daro visa mokykla.
Šalies valdžia, švietimo vadovai privalo pasirūpinti, paskatinti, kad formuotųsi ir realiai veiktų bendradarbiaujančių dalyko mokytojų, mokyklų ir mokslininkų klasteriai. Turėtų atsirasti „pedagoginės klinikos“, kuruojamos mokslininkų ir iškilių kūrėjų. Jų paskirtis – sutelktomis pastangomis konstruoti modernų ugdymo ir efektyvios pamokos turinį, atlikti jo nepriklausomą ekspertinį vertinimą, dalintis išbandytais ugdymo turinio ir pamokų scenarijų aprašais. Sėkmė turi virsti sistema, būti padauginta. Juk pasiekta sėkme privalu pasidalinti. Prie ugdymo turinio vystymo ir efektyvios pamokos projektų turi prisidėti ne tik centrinė, bet ir vietos valdžia.
Tai ypač svarbu prisiminus Ugdymo plėtotės centro UPC krizę. Buvo paviešinti pagrįsti įtarimai, kad minėta institucija, atsakinga už ugdymo turinio plėtrą, galimai veikė neskaidriai, korupciniais pagrindais. Minėta įstaiga šiuo metu likviduojama ir reorganizuojama. Pamokos ir švietimo kokybė priklauso ne vien nuo mokytojo, bet ir nuo to, kiek kokybišką turinį jis naudoja. Laikas valdžiai ir visuomenei veidu atsisukti į kūrybingą mokytoją ir į savo kelio ieškančias mokyklas. Kitaip, Estijos nebepavysime.
